Yra tokie terminai kaip geopatinis stresas, elektromagnetinis stresas, ir apie juos mažai kas šneka, o dar mažiau žmonių ką nors apie tai žino – kodėl tai vadinama stresu? Man taip pat tai buvo labai netikėtas atradimas. Kadangi šių reiškinių patiriama spinduliuotė žmogaus kūnui ir jo sistemoms iššaukia tokią pačią hormoninę organizmo apsaugos reakciją, kaip ir emocinis ar psichologinis stresas. Mažiau jautrūs žmonės gali šių poveikių visiškai nejausti, o labiau jautrūs yra slopinami, nuneigiami, gesinami, bukinami, nujautrinami ir turi susitaikyti, o dažniausiai ir kęsti nepakeliamus aplinkos poveikio išgyvenimus. Realybė yra tokia, kad apie tai mūsų niekas nemokina ir nėra plačiajai visuomenei apie tai kalbama, kadangi kalba eina apie subtiliąsias sistemas, o mokslas kol kas to negali pamatuoti, tiksliai paaiškinti ar kitaip sudėti į savo dėžutės rėmus, tad tai, pagal jį, neegzistuoja.
Vis mąstau apie savo gyvenimą ir kiek daug kartų esu gyvenęs skirtingose vietose, ir kaip skirtingai esu jautęsis. Galėčiau aiškiai išskirti bent vieną vietą, kurioje buvo tikrai blogai, kurioje, kaip dabar galvoju, mano lova greičiausiai buvo veikiama geopatinio streso – tai galėjo būti vandens gysla ar koks geopatinis tinklelis, ar ir tas, ir tas. Aiškiai prisimenu, kaip nenorėdavau eiti miegoti, nenorėdavau kartais net gyventi (ypač prieš einant miegoti), mane kankindavo pastovūs košmarai, priaugau svorio. Kas galėtų pagalvoti, kad galbūt vaikas yra veikiamas nematomų aplinkos veiksnių? Ir viskas pasikeitė persikrausčius į kitą gyvenamąją vietą.
Tai, ką tuomet išgyvenau, šiandien suprantu daug aiškiau – ir jaučiu, kad verta tuo pasidalinti. Nes tai paliečia ne tik mane, bet ir daugelį, to nė neįtariančių.
Šiandieninė žmogaus kasdienybė neatsiejama nuo streso. Paprastai šį reiškinį suvokiame kaip emocinę įtampą ar psichologinį pervargimą – nerimą, nuolatinį spaudimą, vidinį nestabilumą. Tačiau toks supratimas atspindi tik dalinį streso aspektą. Kadangi stresas yra fundamentali biologinė būsena, įjungianti organizmo apsaugos sistemą tuo metu, kai pažeidžiama žmogaus vidinė arba išorinė pusiausvyra. Tokia būsena kyla ne vien dėl emocinių pergyvenimų ar socialinių iššūkių, bet ir dėl įvairių fizinių aplinkos veiksnių – triukšmo, judesio, vibracijos, šviesos taršos, taip pat elektromagnetinio spinduliavimo ar natūralių žemės geofizinių anomalijų.
Fiziologiškai kūnas į stresą reaguoja instinktyviai per neuroendokrininę sistemą. Kai organizme užfiksuojamas pavojus ar disbalansas, smegenų pagumburis inicijuoja sudėtingą atsako grandinę – pagumburio–hipofizės–antinksčių ašį. Šios sistemos suaktyvinimas išskiria biocheminių medžiagų kaskadą – kortizolį, adrenaliną, noradrenaliną – kurie paruošia kūną greitai reaguoti: pagreitėja širdies ritmas, padažnėja kvėpavimas, padidėja raumenų įtampa, kraujyje išsiskiria daugiau gliukozės. Kitaip tariant, visas organizmas persijungia į išlikimo režimą.
Empiriniai tyrimai rodo, kad net nesąmoningai patiriamas aplinkos stresas – pavyzdžiui, miegant vietose, kuriose registruojami stiprūs elektromagnetiniai laukai ar geopatogeninės anomalijos – suaktyvina tuos pačius hormoninius mechanizmus, lygiai taip kaip ir akivaizdūs emociniai sukrėtimai. Žmogus gali atsibusti pavargęs, jausti nerimą, širdies ritmo sutrikimus, patirti bendrą nuovargį, nors išoriškai aplinka neatrodo priešiška. Tokia naktinė budrumo būsena, kai organizmas nesugeba pereiti į tikrąją poilsio fazę, ilgainiui išvargina ir sutrikdo esmines organizmo funkcijas: silpnėja imunitetas, lėtėja regeneracija, vystosi virškinimo problemos, didėja polinkis į autoimunines ligas.
Šiuolaikinė medicina dažnai geba diagnozuoti šiuos pokyčius – pastebimas hormonų disbalansas, miego sutrikimai, padidėjęs kraujospūdis, nerimo sindromas. Vis dėlto dažnai pagrindinės priežastys analizuojamos siaurai, apsiribojant socialiniais ir psichologiniais veiksniais. Tokia interpretacija lemia simptominį gydymą: simptomai malšinami vaistais, tačiau giluminiai streso šaltiniai – ilgalaikis geopatinis, elektromagnetinis ar kitas fiziškai juntamas stresas – lieka nepašalinti. Todėl net ir gavus trumpalaikį palengvėjimą, organizmo būklė ilgainiui tik blogėja.
Kaip jau ir minėjau, gyvename laikmetyje, kai padidintas aplinkos poveikis tampa neišvengiama mūsų kasdienybės dalimi – tiek technologinė, tiek energetinė tarša vis giliau įsismelkia į žmogaus biologinę ir psichinę sistemą. Deja, šiai temai vis dar skiriama per mažai dėmesio, o atliekami tyrimai dažniausiai apsiriboja kiekybiniais parametrais: mikrovoltais, amperais, decibelais, Celsijais. Tuo tarpu subtilus žmogaus aspektas, kaip gyvybinė energija (life force), lieka už tradicinių tyrimų ribos. Šio parametro dabartinė medicina nei pamatuoti, nei įvertinti kol kas neturi jokių metodų ar instrumentų, todėl tai atmetama kaip nereikšminga.
Šiame kontekste išryškėja netradicinės vibracinės medicinos metodų, tokių kaip radionika, radiestezija ir panašių, reikšmė. Šių sričių praktikuotojai geba atskirti ir identifikuoti tiek emocinio, tiek fizinio pobūdžio stresorius, kurie tradicinėse analizėse dažnai lieka nepastebėti. Naudodami jautrias rezonansinio testavimo metodikas, jie gali ne tik nustatyti pirmines disbalanso priežastis, bet ir taikyti individualias priemones, siekiant atkurti gyvybinę energiją ir natūralią organizmo pusiausvyrą.
Tai yra vienas iš paaiškinimų, kaip įvairūs stresoriai mus veikia ir kad pačio organizmo atsakas į juos vienodas, bet tai jokiu būdu nepaaiškina visos šių stresorių daromos žalos mūsų psichikai, mąstymui, fiziniam ir subtiliesiems kūnams.