Skip to main content

Besibaigiant šiems metams su reikalais vykome į Šveicariją ir labai norėjosi aplankyti bent vieną, romėnų laikų M.L. Mettler tyrinėtą statinį, susijusį su geopatiniais tinklais. Kadangi visa Šveicarijos teritorija kadaise priklausė Romos imperijai, čia gausu romėnų statytų bažnyčių, pilių, gynybinių įtvirtinimų bei kitų objektų, kurie buvo planuoti atsižvelgiant į geopatinių tinklų padėtį. Tai galiojo ne tik pastatams, bet ir kelių, ir miestų planavimui – tokie miestai kaip Bernas, Baselis ar Ciurichas yra puikūs to pavyzdžiai.

Apsistojome netoli Thun miesto, todėl mums arčiausiai buvo Amsoldingeno bažnyčia. Daug nesigilinę į vietovės istoriją ir turėdami keletą laisvų valandų nusprendėme nuvykti. Galvojome bent pasivaikščioti aplink, pajusti vietos dvasią. Atvykus pasitiko sniego audra – labai stipriai snigo. Apėjome aplink bažnyčią ir buvome maloniai nustebinti, kad ji atrakinta ir galime užeiti į vidų. Buvome vieni. Bažnyčia turi neįtikėtiną aurą – jausmas buvo tiesiog nuostabus.

Ši bažnyčia nėra susijusi su konkrečia religine konfesija, ji privati ir nuomojama ypatingiems renginiams, vestuvėms ar panašioms progoms. Religinio pobūdžio elementų joje beveik nėra, tačiau sakralumo – labai daug. Kupolas ir altorius yra kertinės vietos, kurios transformuoja ir harmonizuoja erdvę. Po kupolu ir altoriumi, yra kripta, kurios lubos išpieštos mėlynomis žvaigždėmis – šis motyvas nėra būdingas bažnyčioms, kas priduoda mistiškumo ir kelia klausimų.

Šios vietos energija palieka neįtikėtiną įspūdį. Jautėmės taip gerai, kad gera nuotaika ir pozityvumas tiesiog liejosi per kraštus. Kadangi neturėjau įrankių su savimi, nusprendėme grįžti kitą dieną ir patestuoti Metller tyrinėjimus.

Atvykus kitą dieną vėl buvome maloniai nustebinti. Oras prasigiedrijo, ir atsivėrė įspūdingas kraštovaizdis – bažnyčia stovi šalia didžiulių kalnų, ant ežero kranto, kurio vakar dėl sniego visiškai nesimatė. Ir vėl mums pasisekė – buvome vieni. Turėjau galimybę patikrinti autoriaus aprašytus geopatinius tinklus bei vandens gyslą, kuri eina skersai pastato – per vienas duris įeina ir išeina per kitas. Vandens gysla pasirodė turinti ryškų teigiamą, harmonizuojantį poveikį kaip ir pats kupolo centras.

Nusileidus į kriptą, tiesiai po altoriumi, buvo įdomu pamatuoti ir Hartmanno tinklo zonas. Tiksliai kaip plane geopatinės linijos ir susikirtimai atitiko autoriaus aprašymus, pati bažnyčia orientuota pagal Hartmanno tinklelį, kuris turi apie 4 laipsnių nuokrypį nuo šiaurės. Tai tarp kita ko paaiškina, kodėl romėnai ne statė miestų ar pastatų tiksliai pagal šiaurės kryptį.

Norėjau dar patikrinti Curry tinklelį, nes Mettler jo čia, atrodo, nebuvo tyręs dėl savo įrankių jautrumo oro sąlygoms. Man buvo įdomu Curry tinklelio pozicija kriptoje. Tad nieko nelaukdamas ėmiausi Curry testavimo ir tai buvo stebėtinai aišku ir tikslu – Hartmann’o zonos susikirtime, kertasi dvi Curry zonos, (pažymėjau raudonai plane) tai plačios apie 80 cm pločio Curry zonos tiksliai orientuotos per kriptos langų angas.

Įdomu tai, kad šiame susikirtime abu bandėme pajusti į kurią pusę sukasi energija ir žmona aiškiai juto, kad energetinis sūkurys, esantis linijų susikirtimo vietoje, sukasi prieš laikrodžio rodyklę. Tai labai reikšminga – ši kryptis siejama su dvasiniu realizavimu ir dvasingumu. Nors stiprių vietų yra daug, būtent tokia kryptis bažnyčioms yra tinkamiausia ir dėl to ne visos senovinės šventvietės buvo ir tinkamos bažnyčioms statyti.

Tai neabejotinai transendentinė jėgos vieta, aiškiai jaučiama mistinė, sakralinė atmosfera, kaip ryšys su aukštesnėmis dimensijomis.  M. L. Metler užsimena, kad tokiose vietose susijungia žemiškasis ir kosminis pradas, kur įmanomas intuityvus suvokimas ir apreiškimas, kur žmonės gali jaustis susiję vieni su kitais.